Parengė Jovita Turan, 2021 birželio 27 d.
Išvertė: Jovita Turan, 2021 liepos 15 d.
Bijūnų (Paeonia L,) gentis, priklausanti bijūninių (Paeoniaceae) šeimai, turi daugiau nei 30 sumedėjusių bei žolinių rūšių. Augalas yra kilęs iš Azijos, Pietų Europos ir Vakarų Šiaurės Amerikos.
Paeonia gentis yra skirstoma į tris grupes: Onaepia, Moutan, ir Paeonia.
Moutan grupėje yra devynios sumedėjusios rūšys:
P. cathayana,
P. decomposita,
P. delavayi,
P. jishanensis,
P. ludlowii,
P. ostii,
P. qiui,
P. rockii,
P. sufruticosa.
Paeonia grupė turi 22 rūšis, kurios visos yra žolinės.
Onaepia grupė turi tik dvi rūšis:
P. brownie,
P. californica.
Bijūnas, žinomas kaip „sodo karalius“, turi didelę reikšmę daugelyje šalių bei žemynų. Yra žinoma, kad bijūnai Kinijoje buvo auginami net prieš 3000 metų. Gėlės pavadinimas yra kilęs bei suteiktas graikų medicinos ir gydymo dievo Paeono garbei.
Bijūnai gali būti žoliniai arba sumedėję. XIX amžiaus pradžioje žolinis bijūnas buvo pristatytas Europos rinkoje, o 1850 m. daugelis Amerikos medelynų jau galėjo pasiūlyti naujų šio augalo veislių. Šiandien, augalas laikomas vienu iš gražiausių ir naudingiausių augalu Europoje, Azijoje bei Šiaurės Amerikoje.
Sumedėję bijūnai turi sumedėjusius stiebus, gali užaugti iki 2 metrų aukščio ir žydi ankstyvą pavasarį.
Žoliniai bijūnai turi metinius stiebus, kurie kasmet atsnaujina. Šie bijūnai yra žemesni (iki 1 metro) ir žydi pavasario pabaigoje bei vasaros pradžioje. Viršutiniai bijūnų ūgliai sunyksta ir miršta vėlyvą rudenį. Dėl žemos temperatūros yra sutrikdoma požeminių pumpurų ramybė ir tai leidžia jiems susiformuoti bei išauginti naujus stiebus ateinantį pavasarį.
Augalo žiedai yra dideli, dažniausiai kvapnūs, nuo rausvos ir violetinės iki raudonos, baltos ar geltonos spalvos. Lapai yra sudėtingi ir giliai skiautėti. Augalo sėklos yra rudos arba juodos, lygios ir palyginti didelės.
AUGINIMO SĄLYGOS BEI DAUGINIMAS
Bijūnai gerai auga vidutinio klimato, šaltos žiemos klimato zonose, tačiau šiuo metų vyskta keletas tyrimų bei bandymų pritaikyti bijūnų auginimą šiltesnio klimato sąlygomis. Bijūnai auginami kaip vazoniniai/sodo augalai arba kaip skintos gėlės.
Nustatyta, kad tinkamiausios bijūnų žiedų vystymosi sąlygos yra 22 C dieną ir 10 C naktį. Tačiau yra žinoma, kad natūraliomis auginimo sąlygomis, dažnai pasitaiko temperatūrų svyravimai. Norėdami prailginti skintų bijūnų auginimą, augintojai turėtų atsižvelgti į bijūno biologinius apribojimus, taip pat į auginimo būdus bei technologijas. Augintojai turėtų šildytį augalus per šalčius ir užsitęsusius pavasarius, bei vėdinti / vėsinti esant aukštai temperatūrai. Šie metodai padeda išvengti žiedų sunykimo, grybelinių lapų ligų bei padeda suformuoti stiprius augalo stiebus.
Bijūnų daugimas sėklomis nėra dažnas dėl sudėtingo jų daigumo, ilgo augimo (ilgo subrendimo iki žydėjimo) ir dėl netolygiai/nevienodai užaugančių daigų.
Vegetatyvinis dauginimas yra labiausiai paplitęs ir žinomas komercinės ir privačios sodininkystės būdas. Bijūnas gali būti dauginamas dalijant vainiką, žaliųjų ūglių auginiais, šaknų dalijimu, atlankomis ir mikrodauginimu laboratorijose.
Vainiko dalijimas - populiariausias metodas. Lapai turi būti nukirpti vasaros pabaigoje ar vėlyvą rudenį, augalas turi būti iškastas nepažeistu vainiku ir su kuo didesne šaknų sistemos dalimi. Šaknis reikia nuplauti, o tada kelioms valandoms palikti šešėlyje. Dalijamos šaknies dalyje turi būti bent vienas matomas vainiko pumpuras (kuo daugiau pumpurų tuo bus stipresnis augalas).
Žaliųjų ūglių auginiais - metodas, kuris turi gana žemą sėkmės rodiklį, tik apie 15-20%. Jis yra tinkamas naudoti, jei selekcininkas ar augintojas nenori pažeisti augalo vainiko arba dauginant retas bijūnų veisles. Auginiai yra pjaunami nuo motininio augalo dvi savaites prieš bijūno žydėjimą.
Šaknų auginiais - metodas, kuris buvo pasiūlytas naudoti bijūnų hibridams, kurie ant kaupiamųjų šaknų formuoja atsinaujinančius pumpurus. Tokiu atveju, kaupiamąsias šaknis rudenį galima padalinti į 1-3 cm ilgio dalis. Padalintos šaknys sodinamos į 5-6 cm gylio padėklus, užpilamos švariu upės vandeniu. Dauginant šiuo metodu, turi būti naudojami fungicidais,norint išvengti grybelinių ligų.
Atlankomis - metodas, kurį galima naudoti žoliniams ir sumedėjusiems bijūnams, kai stiebo dalis yra priverčiama užauginti šaknis, kol jis vis dar auga ant motininio augalo. Ankstyvą pavasarį ką tik išdygusius ūglius reikia švelniai prispausti prie žemės ir užberti gerai nusausintu komposto ir smėlio mišiniu. Įsišaknijusį ūglį nuo motininio augalo galima atskirti kitos vasaros pabaigoje. Tik vieną kartą per 3 - 4 metus šią procedūrą galima atlikti naudojant tą patį augalą.
Mikrodauginimas - dauginimas laboratorijoje. Metodas, kuris naudojamas komercinėse įmonėse, auginančiose retas bijūnų veisles.
ŽINOMOS BIOAKTYVIOSIOS MEDŽIAGOS BIJŪNUOSE (PAEONIA SPP)
Bijūnuose yra randama keletas veikliųjų junginių, tarp kurių yra terpenoidų, taninų, flavonoidų, stilbenų, steroidų ir fenolių. Paeoniflorinas ir paeonolis yra unikalūs ir pagrindiniai aktyvūs komponentai, randami Paeonia šaknyse.
Yra žinoma, kad vaistinio bijūno (P. officinalis) šaknyse yra keli antocianinai ir vienas fenolio rūgšties glikozidas.
Kitų bijūnų (P. lactiflora, P. suffruticosa) sėklose yra daug polinesočiųjų aliejų ir baltymų maisto produktams.
TRADICINĖ MEDICINA IR NAUJAUSI TYRIMAI
Tradicinėje medicinoje keletas bijūnų rūšių (Paeonia spp.) buvo naudojami epilepsijai, viduriavimui, kepenų ligoms ir kitiems sutrikimams gydyti.
Tradicinėje kinų medicinoje, džiovintos puikiojo bijūno (P. lactiflora) šaknys buvo naudojamos kaip nuoviras galvos skausmui, galvos svaigimui, šonkaulių ir pilvo skausmui, spazminiam galūnių skausmui, mažakraujystei, menstruacijų sutrikimams, savaiminiam prakaitavimui ir prakaitavimui naktį gydyti. Be to, bijūnas buvo naudojamas į depresiją panašiems simptomams gydyti.
Vaistinis bijūnas (P. officinalis) buvo naudojamas kaip vaistas nuo epilepsijos ir spazmų.
Naujausių tyrimų dėmesys yra sutelktas į eterinių aliejų bei šaknų ekstraktų antioksidacinį potencialą. Tyrimai parodė didelį oleanolio ir ursolio rūgšties šaltinio potencialą. Taip pat buvo pranešta apie kitas savybes, tokias kaip priešnavikinę, priešuždegiminę, antimikrobinę, imuninės sistemos moduliacinę, centrinės nervų ir širdies bei kraujagyslių sistemos apsauginė veiklą.
Pastaraisiais dešimtmečiais džiovinta bijūno šaknis parodė veiksmingumą gydant reumatoidinį artritą, sisteminę raudonąją vilkligę, hepatitą ir kitas uždegimines / autoimunines ligas.
PANAUDOJIMAS
Bijūno žiedlapius galima dėti į salotas, punšus ir limonadus. Jie gali būti naudojami drebučiams, ledams ir/arba kokteiliams ruošti. Džiovintos bijūnų šaknys naudojamos kaip arbata arba kaip milteliai.
Bijūnų galima rasti įvairiose kosmetikos priemonių sudėtyse, eteriniuose aliejuose bei jų mišiniuose. Iš jų galima gaminti paprastus cukraus ar druskos kūno šveitiklius. Dėl malonaus kvapo, džiovinti žiedlapiai, gali būti naudojami kambariuose, automobiliuose ir kt.
NUORODOS
Dienaitė, L., Pukalskienė, M., Pukalskas, A., Pereira, C. V., Matias, A. A., & Venskutonis, P. R. (2019). Isolation of strong antioxidants from paeonia officinalis roots and leaves and evaluation of their bioactivities. Antioxidants, 8(8), 249.
Fan, Y., Wang, Q., Dong, Z., Yin, Y., da Silva, J. A. T., & Yu, X. (2020). Advances in molecular biology of Paeonia L. Planta, 251(1), 1-47.
He, D. Y., & Dai, S. M. (2011). Anti-inflammatory and immunomodulatory effects of Paeonia lactiflora Pall., a traditional Chinese herbal medicine. Frontiers in pharmacology, 2, 10.
Kamenetsky, R., & Dole, J. (2012). Herbaceous peony (Paeonia): genetics, physiology and cut flower production. Floric. Ornam. Biotechnol, 6, 62-77.
Yang, Y., Sun, M., Li, S., Chen, Q., da Silva, J. A. T., Wang, A., ... & Wang, L. (2020). Germplasm resources and genetic breeding of Paeonia: a systematic review. Horticulture Research, 7(1), 1-19.
Zhang, W., & Dai, S. M. (2012). Mechanisms involved in the therapeutic effects of Paeonia lactiflora Pallas in rheumatoid arthritis. International immuno
Pagrindinė nuotrauka: J. Liutkuvienė, 2021